Griškabūdžio ir Barzdų (Šakių r.) parapijų klebonas, Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro vadovas kun. Vytautas Mazirskas (g. 1979) daugelį patraukia savo atvirumu ir gyvu tikėjimo liudijimu. Vaikystę praleidęs Prienuose, ten priėmęs Pirmąją Komuniją, jis, dar būdamas paauglys, pajuto pašaukimą į kunigystę.
Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su Kristumi?
Nuo mažų dienų, kiek atsimenu, mane į bažnyčią vesdavosi močiutė, gal kelis kartus buvau ir su mama. Sąmoningo bažnyčios lankymo pradžia tapo pasirengimas Pirmajai šv. Komunijai, nuo kurios ir prasidėjo mano kelionė su Jėzumi. Pirmąją Komuniją priėmiau prieš trisdešimt metų – gražus jubiliejus. Po to Bažnyčioje patarnaudavau per Mišias, ir tai nenutrūko iki mokyklos baigimo, kai suvokiau, kad turiu pašaukimą kunigystei.
Kaip Dievas Jus pašaukė ir kaip sekėsi atsiliepti į šį kvietimą?
Pašaukimo atpažinimo aplinkybės dėliojosi labai įdomiai, juk Dievas dėl to ir yra Dievas, kad kiekvieną pakviečia itin savitai. Buvau pradėjęs rūkyti, ir man rūpėjo paklausti kunigo, ar tai labai blogai. Tuo metu mūsų parapijos vikaras buvo Remigijus Veprauskas, tad kreipiausi į jį. Nuo to pokalbio prasidėjo dar artimesnis mūsų bendravimas. Jis tada man labai gražiai paaiškino, kad rūkymas nėra gerai, kad tai tampa priklausomybe ir reikia stengtis mesti.
Tuomet sau širdy nusprendžiau, kad labai norėčiau būti panašus į šį kunigą. Buvau paauglys, o paauglystėje ieškome savo identiteto. Mane žavėjo tai, kaip kun. Remigijus būna kaip žmogus, kaip elgiasi su žmonėmis. Ir aš taip norėjau. Noras būti panašiam į jį ėmė augti į kur kas didesnį troškimą. Baigęs vidurinę mokyklą ėmiau galvoti, ką gi noriu veikti savo gyvenime. Ir staiga suvokiau, kad galvoju apie kunigų seminariją…
Tiesa, turėjau minčių ir kitas sritis išbandyti. Kadangi savarankiškai buvau išmokęs groti vargonais, galvojau išmėginti studijas konservatorijoje, vargonų klasėje. Tais metais atsirado ir nauja socialinio darbo specialybė… Nepaisant to, galiausiai pradėjau domėtis, ko reikia stojant į seminariją – kokių egzaminų, kokie stojamieji.
Kaip apibūdintumėt kunigo pareigas? Kurios jų sunkiausios ir kurios maloniausios?
Aišku, kunigo pareiga pirmiausia yra malda, ir tai – nelengva. Mes dažnai žmonių klausiam, ar meldžiatės, kaip meldžiatės, ką jums Dievas sako maldoje. Tačiau man pačiam tai irgi yra iššūkis. Kartais labai rimtai tenka pakovot už maldą, už laiką maldai. Lengviausia yra nesimelsti. Ypač mums, kunigams, svarbu neapleisti maldos, mat kunigystės šventimų dieną vyskupo ir pasauliečių akivaizdoje esame įsipareigoję melstis brevijorių. Kai manęs klausė, ar įsipareigoju kasdien melstis valandų liturgiją, atsakiau – taip. Tai – viešai duotas pažadas, tad reikia jį vykdyti. Pareiga.
Šv. Mišios – centras ir viršūnė. Tačiau čia irgi reikia valios pastangų: kartais užklumpa vidinė sausra, kai Dievas nekalba net per Šventąjį Raštą. Bet aš įsipareigojau būti sielų ganytoju, žmonių ganytoju, sakramentais šventinti Dievo tautą ir skelbti Dievo žodį, Gerąją Naujieną, kad Jėzus yra Viešpats, pasaulio Išganytojas, Dievo Sūnus. Tad mano pareiga kyla iš teologijos, iš tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu.
Sunkiausia man įsipareigoti maldai, o maloniausia tarnystė yra klausykla. Ir laidotuvės. Ne todėl, kad žmogus numirė, o dėl to, kad netektis artimiesiems tampa proga atrasti Dievą arba sugrįžti pas Jį. Retas kuris artimo žmogaus netekties atveju pasakys: „Dievas mane myli.“ Dėl to laidotuvėse stengiuosi padaryti viską, ką galiu: būti empatišku, jautriu, priminti žmonėms, kad Dievas myli mus, kad mirtis nėra pabaiga. Kartais ateina rūpestis: „O ką čia, Dieve, pasakyti – juk nepažįstu nei to žmogaus, nei tos šeimos“, arba būna, kad labai skausmingomis aplinkybėmis žmogus iškeliavo, arba, nežinau, ką sakyti, nes tai labai mielas žmogus mano širdžiai buvo… Taip ir klausi Dievo, o Jis tuoj ir sako: „Nesirūpinkite, ką kalbėsite“… Taigi, klausykla ir laidotuvės yra ta erdvė, kur gali žmogų „pagauti“, nes tai yra baimės, skausmo vieta, ir tu čia gali prieiti ir parodyti Dievą, kuris tą baimę, tuštumą užpildo.